APLANKĖME  POŠKONIŲ PILKAPYNE BESIILSINČIUS PROTĖVIUS

Po rudens lygiadienio dienoms vis trumpėjant, atslenka tamsos ir šešėlių metas. Nudirbę žemės ūkio darbus, nuėmę derlių mūsų protėviai prisimindavo Anapilin išėjusius bočius.  Nematomi, bet jaučiami ir gerbiami, nes  tikėta,  kad  nuo gamtos stichijų saugoja derlių, globoja gyvulius ir žmones.  Dieveniškių kraštas turtingas pilkapynais: Poškonys, Didžiuliai, Dieveniškės, Skaivonys, Stakai, Senieji Miežionys. Tokia senųjų amžinojo poilsio vietų  gausa atskleidžia čia klestėjusias stiprias bendruomenes. Pagarba amžinojo poilsio vietoms, jų šventumas matyt ir lėmė jų išlikimą. Mūsų eros pirmųjų amžių pietų Lietuvos pilkapiai, dažnai  sukrauti iš akmenų,  siejami su čia gyvenusios jotvingių genties kultūra.

Rudeninis kapų lankymas – Ilgės.  Senovinė mirusiųjų pagerbimo šventė. Visą mėnesį stengaiamasi aplankyti visų giminaičių kapavietes, uždegti žvakutes. Šis laikotarpis prasidėdavo  nuo rudens lygiadienio. Gyvieji lankydavo mirusius, žiebdavo žvakutes, atnešdavo maisto vėlėms. Ilgainiui maisto nešimo tradicija beveik nunyko, nors dar kai kur sutinkama pietų Lietuvos kaimeliuose.

Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos  Dieveniškių istorinio regioninio parko grupės darbuotojos Irutė Eidukienė ir Žavinta Butvilienė labai puoselėja krašto tradicijas, stengiasi kuo daugiau žinių perduoti jaunimui. Šiais metais Ilgių šventė vyko Poškonių pilkapyne. Čia Dieveniškių „Ryto“ gimnazijos Poškonių ikimokyklinio ugdymo skyriaus auklėtinių su mokytoja Nadežda  Malinovskaja, Dieveniškių „Ryto“ ir A. Mickevičiaus gimnazijų mokinių, ir juos atlydėjusių mokytojų jau laukė parko darbuotojos,  prie uždegtos simbolinės ugnies buvo paruoštas Vėlių stalelis su rudeniniais vaisiais, uogomis, grūdais. Poškonių ikimokyklinio ugdymo skyriaus auklėtinė Tėja padeklamavo  Anapilin išėjusios vietinės poetės Domicėlės Brazaitytės-Pidkovos eilėraštį „Vėlinių naktį“. Moksleiviai paklausė įdomių pasakojimų, po grūdelį paaukojo vėlėms ir uždegė žvakeles ant kiekvieno pilkapio. Senuoju papročiu visi pasivaišino duonele, sūriu ir Dieveniškių pievų žolelių arbata.

Po pilkapių lankymo  visi rinkosi į Dieveniškių „Ryto“ gimnazijos salę, kur juos pasitiko Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė.  Su moksleiviais atskubėjo  lietuvių kalbos ir etninės kultūros mokytoja Vilma Kisielytė,  prisijungė Dieveniškių Adomo Mickevičiaus gimnazijos moksleiviai su lietuvių kalbos mokytoja  Julija Česiuliene. Kultūrologė pasidžiaugė nepaprastai archajišku Dieveniškių kraštu, kur taip gerbiamos mirusiųjų lankymo tradicijos, gyvena nepaprastai darbštūs ir svetingi žmonės. Ji pasakojo apie senovinę Ilgių šventę, gyvųjų bendravimą su mirusiais kapų lankymo ir bendras vaišes didžiausių metinių švenčių metu, laidojimo tradicijų kaitą.  Tikėta, kad vėle gali gyventi medyje, pavirsti paukštela,  bristi antela, bitela lakioti.  Senovinėse dainose  bei raudose atsispindi protėvių pasaulėžiūra. Moksleiviai pasimokė dainuoti dainų, kuriose  randame užuominų apie anapusinį pasaulį. Moksleiviai klausėsi susidomėję, pateikė klausimų.

Baigdama noriu padėkoti Dieveniškių istorinio regioninio parko grupės darbuotojoms,  gimnazijų mokytojoms už bendrą darbą auklėjant jaunimą. Su meile pasėti grūdai greitai sudygsta.

Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė

Nuotraukų autorė Irutė Eidukienė