ISTORIJA: VAGNERIŲ DVARO CENTRAS – ŠALČININKŲ MIESTAS (1835-1939)

Dr. Marytė Kuodytė

Šalčininkai, įsikūrę ant Šalčios upės krantų, minimi kryžiuočių kronikose 1314-1394 m. vadindami juos „Salseniken“ ar „Saletzniken“. Šalčininkus plėšė ir degino 1378 m. didysis Kryžiuočių ordino maršalas Gotfrydas fon Lindenas, keršydamas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui (apie 1297-1382) už jo puolimus Prūsijos žemėse. Aplankė Šalčininkus ir kitas didysis magistras Konradas Zolneris, lydimas rinktinių kryžiuočių ordino riterių. 1394 m. Šalčininkus dar plėšė ir kitas Vokiečių ordino magistras Konradas fon Jungingenas (apie1355-1407), vykdamas į pagalbą Lietuvos kunigaikščiui Vytautui, kovoje su Švitrigaila. [1]. Šalčininkai yra beveik pusiaukelėje prie buvusio, labai svarbaus, senojo trakto Vilnius – Lyda, 42,5 varstų (varstas =1067 km) nuo Vilniaus ir 46, 25 varstų iki Lydos [2]. Šalčininkai minimi ir 1387 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos (1348-1434) privilegijoje duotoje savo broliui Skirgailai, aptariant jo dvarų ribas Trakų kunigaikštystėje. L. Kohutekas rašė, kad 1442 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Didžiuosius Šalčininkus  Montautui  Vidzimui [3].

1410 m. Šalčininkuose buvo pastatyta bažnyčia [4]. Šalčininkų bažnyčios tarnus 1523 m. aprūpino to meto Šalčininkų savininkas – didysis Lietuvos kancleris nuo 1546 m. ir Vilniaus vaivada tapęs po Olbrachto Goštauto mirties, 1542 m. gegužės 5 d., Jonas Glebavičius (Jan Hlebowicz, 1480-1529) . J. Glebavičius kartu su savo žmona Anna, Didžiųjų Šalčininkų bažnyčios reikmėms skyrė Naukoniškių dvarelį, Andreliškių žemes ir pievas Šalčios upės pakrantėse, Tolociškes, Taljatovičiaus žemes ir Medziūnus su keturiais gyventojais, dar skyrė tris vežimus malkų kas savaitę, dešimtinę sugaunamų žuvų dvaro ežeruose, namą su daržu kunigui, kuris turėjo prievolę kas savaitę atlaikyti trejas mišias, apsigyventi.

1617 m. buvo nustatytos ribos tarp Mažųjų Šalčininkų ir Didžiųjų Šalčininkų žemių, priklausiusių Andrejui Montautui ir Alfonsui Lackiui, tai buvo pirmas Didžiųjų Šalčininkų žemių ribų išsamus aprašymas, kaip nurodoma rašte, tai turėjo padėti išvengti nesusipratimų tarp Mažųjų Šalčininkų ir Didžiųjų Šalčininkų gyventojų, kaip tai pasitaikydavo iki šio akto surašymo [1]. Šis Mažųjų Šalčininkų ir Didžiųjų Šalčininkų žemių ribų aprašas buvo išduotas Lydos žemių kanceliarijoje.  L. Kohutekas rašė, kad  Didžiuosius Šalčininkus ir gretimas žemes 1626 m. jau valdė Kozielos. Iš jų valdomų žemių aprašymo L. Kohutekas darė išvadą, kad jau buvo naudojama trilaukė žemės dirbimo sistema t. y. 2/3 kaimo turimos žemės buvo apsėjama javais, o 1/3 paliekama neapsėta, kurioje visi kaimo gyventojai bendrai ganydavo gyvulius. Sėtos avižos, rugiai, kanapės linai. Inventoriaus aprašyme minima, kad buvo bent 10 bičių avilių. Dvare jau buvo ir amatininkų, kai antai , Mykolas – mėsininkas, Ivanas – siuvėjas, kuris nedirba žemės ūkio darbų, bet siuva avalynę dvarui, Gaisielos žmona – audėja, kuri du kartus per metus pateikia po 60 sieksnių audinių dvarui irgi nedirba žemės ūkio darbų. Didžiųjų Šalčininkų dvarui priklausė ir totorių kaimas, įdomu, kad totoriai nedirbo dvaro žemėse žemės ūkio darbų, jų pareigos buvo nešioti dvarininkų laiškus, be to, vienas iš totorių išdirbinėjo odas dvaro reikmėms, kitas mokėjo dvarui dvi kapas grašių, kad nedirbtų darbų.

Didžiųjų Šalčininkų dvaro žemėse gyveno ir 4 bajorų Dziakovičių šeimos, 1608 m. įkurdinti Mikštautonyse, vėliau vadintuose Dziakovšcizna. Bajorai buvo laisvi žmonės, bet neturėjo savo žemės. Bajorai tarnavo armijoje, mokėjo duokles ir teikė kai kurias paslaugas. L. Kohutekas rašė, kad bajorai tuo metu skyrėsi nuo šlėktų, nes nedalyvaudavo seimuose, neturėjo savo herbų ir vėlesniais amžiais, kai kuriems bajorams pavykdavo tapti šlėktomis t. y. patekti į kilmingų luomą arba jie būdavo nustumiami į kaimiečių luomą.

Didieji Šalčininkai minimi ir 1684 m., kai jų valdytojas Antanas iš Drucko Sokolinskis atidavė savo motinai dalį turto, sau pasilikdamas Didžiuosius Šalčininkus. Motina persikėlė gyventi į Sakalinės kaimą.

Pirmosios žinios apie Didžiuosius Šalčininkus jau valdomus stambių magnatų Chodkevičių randamos 1781 m. kovo 3 d. teisiniame akte [3]. Tai buvo kunigaikščio Jono Ksavero Mykolo Chodkevičiaus (1738-1781) testamentas, kuriame jis savo žmonai Ludvikai Maria Beydo-Rzevuskai (1744-1816) Krokuvos kaštelenei ir sūnums užrašė savo turtus, paminėdamas ir du miestelius Didžiuosius ir Mažuosius Šalčininkus su kaimais. 1797 m. gegužės 16 d. kunigaikštis Aleksandras Chodkevičius (1776-1838) Didžiuose Šalčininkuose pateikė pietus Rusijos carui Povilui (1754-1801), keliaujančiam po, prie Rusijos imperijos prijungtas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Į Šalčininkus Rusijos imperijos caras atvyko keliaudamas iš Gardino per Lydą į Vilnių, lydimas žymių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų. 1799 m. už kunigaikščio Jono Ksavero Mykolo Chodkevičiaus (1738-1781) skolas iš Chodkevičių buvo nukonfiskuotos Mažųjų Šalčininkų miestelio ir gretimų kaimų: Gaidžiūnų, Pepės, Jankūnų, Anuliškių žemės ir inventorius, kuriuos įgijo Narutavičius iš Žemaitijos, ir taip jau visam laikui buvo atskirti Mažieji Šalčininkai nuo Didžiųjų Šalčininkų. Mažųjų Šalčininkų miestelio pavadinimas be pakitimų išlikęs ir XXI a.

Didieji Šalčininkai minimi ir 1812 m. Napoleono karo žygiuose link Maskvos. Minima, kad 7-tas Dono kazokų pulkas vadovaujamas generolo – majoro Denisovo ir 3 pulkas vadovaujamas papulkininkio Vlasovo, priklausantys ariergardui vadovaujamam generolo – majoro Dorochovo, susikovė su prancūzų armija prie Didžiųjų Šalčininkų kaimo [5]. Įdomu tai, kad vokietis dailininkas Albrechtas Adamas (1786-1862), ėjęs Napoleono armijoje dailininko pareigas žygyje į Maskvą, pavaizdavo šį žygį 83 paveiksluose. Viename iš paveikslų pavaizduotas Napoleono armijos štabo būstinė Didžiųjų Šalčininkų kaime.

Prancūzijos – Rusijos karo atšvaitai Šalčininkai minimi ir karo lobių paieškos istorijoje. Karolis Vagneris (1880-1956) XX a. pradžioje valdęs Šalčininkų dvarą, pasakojo dvaro istorijos tyrėjui L. Kohutekui 1931 m. pasakojo, kad apie pusę kilometro nuo dvaro centro nutolusi vietovė,   buvusi prie Vagnerių koplyčios, dabar tai yra vietovė prie Šalčininkų miesto bažnyčios, XIX a. pradžioje vadinta Antakalnio kaimu, kuris sudegė apie 1820 m. Sklandė legendos, kad prancūzų kariai grįždami po mūšių dėl Maskvos, Antakalnio kaime užkasė statines su pinigais ir kitomis prisiplėštomis brangenybėmis. Praėjus apie 20 metų po Prancūzijos – Rusijos karo į Šalčininkus atvyko vyresnio amžiaus vyras, buvęs prancūzų armijos kareivis, su ranka pieštu planeliu rankoje ir pradėjo ieškoti užkastų lobių. Bet tuo metu jau nebuvo Antakalnio kaimo, jis buvo sudegęs, atvykėliui nepavyko jokių lobių rasti, o jį patį išsekusį ir mirusį miške atrado Šalčininkų miškininkas. Prancūzų paliktų lobių ieškota ir vėlesniais laikais, bet lyg ir nebuvo nieko rasta. Tenka pastebėti, kad Lietuvoje tai ganėtinai retai pastebimas reiškinys ieškoti Prancūzijos – Rusijos karo lobių. Bet Baltarusijoje, kur 1812 m. lapkričio 26-29 dienomis įvyko žymus Berezinos mūšis tarp Carinės Rusijos armijos ir besitraukiančios iš Maskvos Prancūzijos armijos, vadovaujamos Bonaparto Napoleono, kur Prancūzijos armija patyrė didžiulius nuostolius: karo technikos, žmonių ir paliko didžiulius lobius prisiplėštų karo laukuose brangenybių, dar ir XXI a. vyksta prarastų lobių paieškos, organizuojamos buvusių carinės Rusijos armijos kariškių palikuonių [6].

1816 m. rugsėjo 27 d. mirus Ludvikai Chodkevičienei, visi kunigaikščių Chodkevičių turtai, tame tarpe ir Didžiųjų Šalčininkų dvaras, esantys net penkiose gubernijose, atitenka sūnums Juozapui ir Aleksandrui, kadangi Juozapas buvo ligonis tai jo turto prižiūrėtoju buvo paskirtas Karolis Prozoras. Kunigaikštis Aleksandras Chodkevičius, Lenkijos armijos brigados generolas, garsėjo savo nepaprastu pomėgiu teatrui. Žinoma A. Chodkevičiaus opera „Jogaila Tenčyne“ („Jagiełło w Tenczyne“) parašyta 1820 m. [7]. A. Chodkevičius kolekcionavo meno dirbinius, garsėjo begaliniu išlaidumu, ir visai nesidomėjo žemės ūkiu, todėl jo skolos nuolat augo, iškilo pavojus, kad bus išvaistytas ir jo ligoto brolio Juozapo turtas. Turto prižiūrėtojas kreipėsi į teismą, kad brolių Chodkevičių turtas būtų padalintas į dvi lygias dalis. 1821 m. lapkričio 10 d. buvo padalintas turtas į dvi lygias dalis broliams Chodkevičiams Naugarduko pavieto Turco miesto teisme, bet tai neišsprendė problemų, nes turtas jau buvo praskolintas, be to, buvo nesumokėti mokesčiai valstybei. Bet po visų pokyčių 1826 m. Šalčininkų dvaras su 172 gyventojais atitenka Juozapui Švikovskiui (Szwykowski) Žinoma tik tiek, kad ponas Švikovskis pats ūkiu Šalčininkų dvare nesirūpino, nes turėjo turtus tiek Rusijos, tiek Vokietijos, tiek Austrijos žemėse. 1830 m. rugsėjo 6 d. mirus Juozapui Švikovskiui, jo turtus paveldėjo nepilnamečiai anūkai. 1835 m. vasario 25 d. aštuoniolikmetis J. Švikovskio anūkas, gyvenantis Varšuvoje, Varšuvos teisme įpareigoja Rusijos armijos kapitoną Vladimirą Obyrną parduoti turtą, kurį jo senelis gavo iš kunigaikščių Chodkevičių už skolas

Vilniaus miesto archyvuose rastas Aktas Nr. 8731[1] skelbia, kad 1835 m. balandžio 22 d. ponas Jonas Švikovskis ( Jan Szwykowski), kadangi jis dar neturėjo 21 metų ir pats negalėjo valdyti savo turto, pavedė savo globėjui Rusijos armijos kapitonui Vladislavui Obyrnui parduoti: miestelį – Didžiuosius Šalčininkus ir Naujakiemio, Antakalnio, Mažųjų Salų, Čiūžekaimio, Gerviškių, Baušių ir Ažulomio kaimus bei vandens malūną, karčiamą ir kitas žemes Karlui Ferdinandui ir Anai, iš Feldmanų, Vagneriams (Wagner) už 37.500 rublių sidabru. Nupirkta teritorija sudarė 2570 dešimtinių (1 dešimtinė=1,095 ha=2400 sieksnių) ir 2030 sieksnių. Kartu su žeme Karlui Ferdinandui ir Anai Vagneriams atiteko ir 236 asmenys.

1835 m. yra labai svarbūs Šalčininkų miestelio istorijoje, nes nuo šių metų daugiau nei 100 m. Šalčininkus valdė Vagneriai, jiems tai buvo ne tik pelną teikianti vietovė, bet ir jų gyvenamoji vieta, ir jų verslas,  todėl nuolat siekta  kuo tobuliau vystyti ūkį, dedant dideles pastangas, intelektą ir kapitalą. XIX a. pradžioje buvo įprasta, kad didžioji dauguma žemės valdų savininkų patys nevaldydavo savo valdų, bet pavesdavo jas valdyti samdomiems ekonomams. Vagneriui nusipirkę Didžiųjų Šalčininkų miestelį ir gretimas žemas pradėjo patys valdyti visas valdas. Tai buvo labai retas atvejis ir todėl Lenkijos istorikas, publicistas Liudvikas Kohutekas (Ludwik Kohutek, 1902- 1985) savo daktarinėje disertacijoje, 1934 m. apgintoje Vilniaus Universitete, laikė, kad šiam reiškiniui  reiktų skirti ypatingą dėmesį [3].

L.Kohutekas nurodo, kad Vagneriai kilę iš Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos miesto Stalupėnų (vok. k. Stallupönen) – vertimas „stalų gamybos vietovė“. 1946 m. Stalupėnai pavadinti Nesterovu, dabar tai Kaliningrado srities miestas. Vagneriai buvo evangelikai. Vienas iš Vagnerių dar 1662 m. tarnavo Lenkijos armijoje, taip pat minimas Lenkijos šlėkta Bartolomiejus Vagneris su žmona Barbara de Linda turėję žemes Lenkijos Pamario vaivadijoje Starogrode, kurių anūkas Ignacas buvo jau Lenkijos karaliaus sekretorius ir geometras. Vėliau Vagneriai gyvenę Lenkijos Bydgoščio (Bydgoszcz) mieste, kur 1746 m. ir gimė Marcinas Vagneris, buvęs karaliaus sekretoriumi ir vaistininku, kuris persikėlė gyventi į Vilnių ir čia įsteigė vaistinę. M. Vagneris 1794 m. dalyvavo Kosčiuškos sukilime, kaip dalgininkų būrio vadas. 1796 m. sausio 18 d. M. Vagnerio šeimoje gimė sūnus Karolis Ferdinandas, kuris mokėsi Vilniaus gimnazijoje ir Vilniaus Universitete. K. F. Vagneris buvo Vilniaus gydytojų draugijos įkūrėju. 1812 m. tapo gvardijos poručniku, dalyvavo Napoleono vadovaujamos armijos karo žygiuose, kur jam buvo suteiktas majoro laipsnis. 1818 m. K. F. Vagneris buvo Evangelikų Kolegijos Vilniuje prezidentas. 1825 -1826 m. K. F. Vagneris buvo kalinamas Rusijoje, Petropavlovsko tvirtovėje, Sankt- Peterburge. Už dalyvavimą 1830-1831 m. sukilime K. F. Vagneris buvo ištremtas į Rusijos Voronežo miestą dvejiems metams. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime vėl buvo areštuotas ir nuteistas tremčiai, bet prieš pat tremtį 1863 m. gruodžio 25 d. mirė savo dvare Sakalinės kaime. Vagnerių dvarą pradėjo valdyti K. F. Vagnerio sūnus Algirdas Vagneris.

Kovose su carinės armijos kariuomene prie Vidžių (Baltarusijos miestelis Vidzy) mietelio žuvo Karolio Ferdinando Vagnerio brolis Mykolas. Brolio atminimui Karolis Ferdinandas Vagneris Šalčininkuose, pastatė labai netradicinės formos paminklą, kuris buvo pastatytas šalia Vagnerių evangelikų koplyčios. Paminklas sumūrytas iš lauko akmenų, netaisyklingos keturkampės prizmės pavidalo, kurį ir dabar galime pamatyti šalia ir XXI a. veikiančių Šalčininkų miesto kapinių.

Jau minėtas L. Kohutekas, kuris turėjo progą dar bendrauti su K. F. Vagnerio palikuonimis, valdžiusiais Šalčininkus XX a. pradžioje, pasakoja, kad Vagneriai vystydami dvarą naudojosi paskolomis. 1839 m. birželio 21 d. K. F. Vagneris pasiskolino 8080 rublių sidabru iš Vilniuje įsikūrusios bajorų draugijos „Dworzańskiej Opieki“, 25 metams, su užstatu 150 žmonių Šalčininkų dvare, siekdamas išmokėti dar ankstesnių dvaro valdytojų skolas bei vystyti dvarą. 1844 m. valstybinis Inventorinis Komitetas atlikęs inventorizaciją nustatė, kad Vagneriai valdė Didžiuosius Šalčininkus, kuriuose buvo 21 ūkis ir 7 kaimus: Baušius su 3 ūkiais, Naujakiemį su – 4, Ažulomį (Zalamanka) su – 3, Čiūžekampį su -3, Gerviškes su – 2, Poškiškes su – 7 ir  Mažasias Sėlas – su 10 ūkių.

Visuose ūkiuose 1844 m. gyveno viso 450 žmonių, vyrų – 247 ir 203 moterys. Be to, dvare dar buvo žydų tautybės žmonių ; 38 vyrai ir 44 moterys. Viso dvare buvo 48 arkliai ir 138 jaučiai. Šalčininkų dvare, valdant Vagneriams buvo pradėta auginti bulves, bet dar tik daržuose, grikius, miežius ir žieminius kviečius. Dalis užaugintų produktų buvo parduodama Vilniuje, dalis sunaudojama vietoje saviems poreikiams patenkinti. Šalčininkų dvare pagaminti produktai buvo parduodami 1 kvorta kainavo sidabro rubliais: kviečių 6,50; rugiai 3; žirniai 3; avižos ir grikiai po 1,50; bulvių 0,75.

Šalčininkų dvaras taip pat turėjo spirito varyklą, malūną ant Šalčios upės kranto ir 4 karčiamas, 2 prie Vilniaus – Lydos kelio ir 2 dvi kaimuose. 1847 jau buvo 5 karčiamos; viena Šalčininkų miestelyje, viena Ažulomio kaime prie Vilniaus  – Lydos kelio, trečia prie kelio į Ašmeną – Baušių kaime, ketvirta – Čiūžekampio kaime prie kaimo kelio ir penkta – Mažosiose Sėlose. Vagneris suremontavo seną malūną ir jame įrengė dvi malimo vietas, pastatė „du akmenis“.

Šalčininkų dvare buvo pastatyta moderni spirito varykla, naudojanti garo variklius, per metus pagaminanti apie 2000 kibirų (1 kibiras = 12, 299 l) spirito. Spirito gamyba priklausė išskirtinai dvaro savininkui. Pelnas iš spirito gamybos siekė 789 sidabro rublius. Dvare taip pat gamintas nedidelis kiekis alaus – dvaro reikmėms. Miškai taip pat buvo išskirtinė dvaro savininko nuosavybė. Vietiniai valstiečiai patys gamindavosi vežimus, ratus, roges, arklus. Žiemą valstiečiai uždarbiaudavo pjaudami ir veždami medieną iš dvarininko miško.

L.Kohutekas savo disertacijoje nurodo, kad 1852 m. Šalčininkų dvarą valdė  K. F. Vagnerio sūnus Algirdas Vagneris. A. Vagneris gimė 1819 m. kovo 22 d., mirė 1891 m. kovo 23 d., studijavo Vokietijoje Heidelberge. A. Vagneris vedęs Henrieta Jarkowską ir susilaukė sūnaus Vitoldo ir keturių dukterų: Anos Svencickos, Marijos Dmochovskos, Vandos Jelenskos i Zofijos Houvaltovos. A. Vagneris aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo vienas iš Lietuvos vykdomojo komiteto sukilimo narių, kurie vadovavo sukilimui Lietuvoje, buvo keletą kartų suimtas ir paleistas neradus pakankamai  įrodymų dėl dalyvavimo sukilime. Galų gale dalyvavimu sukilime buvo apkaltintas jo tėvas K. F. Vagneris, kaip jau minėta aukščiau.

1852 m. gruodžio 5 d. A. Vagneris kreipėsi į Vilniaus teismą su skundu, dėl pirklių Gesolo ir Eljašovo nevykdomų įsipareigojimų supirkti dvare pagamintą terpentiną ir dervą. 1858 m. sausio 14 d. Vagneriai prie savo dvaro prijungė valstybinio Kurmelionių kaimo žemes. Po 1861 m. sukilimo nebuvo atskirtos Vagnerio dvaro žemės nuo valstiečių žemių. Bet dvarininkai imdami paskolas jau negalėjo užstatu pateikti valstiečių. Valstiečiai žemes pradėjo  išsipirkti 1865 m. vasario 1 d.  Pačiame Šalčininkų miestelyje buvo išpirkta 17 ūkių bei dar buvo sukurta 13 ūkių buvusiems samdiniams, kareiviams, kurių dydis siekė apie 3 dešimtines. Žemės pirkimui valstybė suteikė paskolą valstiečiams, su 6 %, kurią jie turėjo išmokėti per 49 metus, t. y. žemės išpirkimas turėjo būti baigtas 1914 m. vasario 14 d. Valstiečių atpalaidavimas nuo baudžiavos buvo dvarams skausmingas procesas. Vagnerių dvaras taip pat susidūrė su darbuotojų trūkumu. Vagnerių dvare, kaip kituose dvaruose, pradėtas spręsti darbuotojų klausimas, statant namus būsimų darbuotojų šeimoms, taip atsirado naujas tipas darbuotojų, kurie gyveno dvarui priklausančiuose namuose, gaudavo labai mažą algą pinigais, sutartą kiekį rugių, bulvių, gabalėlį žemės daržovių auginimui ir galėjo laikyti karvę.  Šie darbuotojai  buvo vadinami „ordinarščikais“, jiems kasdieną dvaro ekonomas nurodydavo darbus. Šis darbuotojų tipas išliko iki pat dvaro nunykimo 1939 m. Pradėta keisti ir trilaukė žemės dirbimo sistema, nes ji jau netiko naujomis ūkininkavimo sąlygomis. A. Vagneris prie dvaro užveisė didelį sodą, kuris buvo labai puikiai prižiūrimas iki pat 1939 m

Vitoldas Marcinas Vagneris gimė 1844 m. spalio 14 d. Šalčininkuose, mirė 1905 m. V. M. Vagneris studijavo Krokuvoje ir Vroclave, po studijų grįžo į Šalčininkus ir pradėjo valdyti Šalčininkų dvarą. V. M. Vagneris buvo vedęs Heleną Ziemacką, turėjo sūnų Karolį. K. Vagneris pradėjo valdyti Šalčininkus 1906 m.

Pradėta keisti ir trilaukė žemės dirbimo sistema, nes ji jau netiko naujomis ūkininkavimo sąlygomis. V. M. Vagneris prie dvaro užveisė didelį sodą, kuris buvo labai puikiai prižiūrimas iki pat 1939 m.. Apie 1880 m. buvo pastatyti Šalčininkų dvaro rūmai, kurie tebestovi ir dabar XXI a. Buvo užveistas sodas prie rūmų. Buvo tobulinamas dvaro ūkio valdymas, naudotos naujovės žemės ūkyje, sėjamos dobilų ganiavos gyvuliams, vykdomi melioracijos darbai.

1913 m. Šalčininkų dvaro turtas buvo pasidalintas tarp dviejų brolių Vagnerių: Karolio ir Vitoldo. Karolis gimęs 1880 m. gegužės 26 d. Šalčininkuose, mirė 1956 m. gruodžio 4 d. Londone, Didžiojoje Britanijoje. K. Vagneris buvo vedęs kunigaikštytę Elžbietą Mariją Potocką iš Chžostovo, santuoka įvyko 1917 m. lapkričio 4 d. Sankt – Peterburge Lenkų katalikų bažnyčioje, Rusijoje. K. Vagneris paveldėjo didžiąją dalį Šalčininkų dvaro ir Račkovą, o Vitoldas paveldėjo viešbutį „Italija“ Vilniuje ir Gudelius. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui (1914 m. rugpjūčio 1 d. – 1918 m. lapkričio11 d.) dvaro savininkas pasitraukė iš Šalčininkų, dvaras buvo išgrobstytas, tiek vietinių gyventojų, tiek Vokietijos armijos, tiek Rusijos bolševikų ordų. K. Vagneris tik po šešerių metų klajonių grįžo į dvarą.

K.Vagneris, grįžęs į dvarą, susidūrė su daugybę problemų, nes nuomininkai valdę žemės valdas nenorėjo jų grąžinti buvusiam savininkui. Pavyzdžiui, K. Vagneris bandė atimti žemę ir pastatus iš ūkininko Lisovskio, kurias jis buvo išsinuomavęs  iš Vagnerių, Ažulomio kaime dar praeito šimtmečio pabaigoje. Tačiau šis klausimas taip ir nebuvo išspręstas.  Novickis, kuris nuomojo Kapinių dvarelį iš Vagnerių ir siekė jį išsipirkti iš K. Vagnerio, bet jam irgi nepavyko. Ta pati istorija nutiko ir Biesekirskiui, 1930 m. teismas atmetė jo prašymą išsipirkti išsinuomotą iš Vagnerių Kalnicos dvarelį. Jau minėtas L. Kohutekas rašė, kad Vagneris, labai rūpinosi dvaro žemių išlaikymu, „neprarasdamas nei pėdos žemių“. 1927 m. balandžio 1 d. Ministrų Tarybos nurodymu Vagnerių dvarą įvertino Vertinimo Komisija, kurios sudėtyje buvo Žemės ūkio ir Žemės ūkio reformos delegatai. Vertinimo Komisija savo protokole pažymėjo, kad Šalčininkų dvare:

– yra spirito varykla;

– veikia spirito rektifikacijos įrenginys, per metus perdirba apie 600,000 hl, buvo pastatytas 1922 m.;

– veikia vandens malūnas varomas turbinos ir garo mašiną naudojanti lentpjūvė;

– sėjama rūšine sėkla. Naudojamas sėklas prižiūri Vilniaus žemės ūkio draugijos sėklų auginimo sekcija;

– auginami veisliniai arkliai, karvės ir kiaulės;

– vedamos apskaitos knygos;

– dvare dirba 198 šeimos, vienai šeimai tenka 7,5 ha žemės naudmenų;

– naudojama pažangi žemės ūkio technika,  net traktoriai žemės ūkio darbams;

– numelioruota apie 1000 ha;

– visi dvaro pastatai yra rūpestingai prižiūrimi, trečdalis dvaro pastatų – tiek gyvenamųjų tiek ūkinių – yra mūriniai ir visas dvaras apšviestas elektra iš nuosavos elektrinės.

K.Vagnerio spirito varykloje gautas spiritas buvo parduodamas valstybei, o likusi spirito gamybos atlieka „brogė“ yra labai tinkamas pašaras kiaulėms, tai labai mažina spirito gamybos savikainą.

Literatūra.

1. Balinski-Lipinski. Staroźytna Połska, t. IV, Warszawa, 1886.
2. Słownik geograficzny Królestwa polskiego i innych krajów słowiańskich, tom XI, strona 49.
3. Dr. L. Kohutek. Dobra Wielkie Soleczniki. Wilno, 1934, L. 9, 15, 23, 25,
4. Kurczewski. Biskupstwo Wileńskie, Wilno 1912, str.214.
5. Электронный архив „Мемориал Отечественной войны 1812 года“.
6. H. Mościcki. Pod Berłem carow. Warszawa, 1924, Institut wydawniczy „Biblioteka Połska“, str. 95.
7. Букчин. Клад Наполеона. УП „Минская фабрика цветной печати“ Минск, 2005.