JAŠIŪNŲ DVARE SKAMBĖJO JAUNIMO EILĖS, DAINOS IR DRĄSA

Projektas „Receptas kultūrai“ visą pavasarį, padedant profesionaliems aktoriams, telkė Šalčininkų rajono jaunuolius kūrybai, viešajam kalbėjimui ir emocinei saviraiškai, o finaliniame renginyje jų tekstai virto sceniniais skaitymais ir dainomis.

Jašiūnų dvaro rūmuose gegužės 26-ąją skambėjo ne vien finalinio renginio programa. Į sceną kilo jaunuolių mintys, prieš tai išbuvusios sąsiuviniuose, kūrybinių dirbtuvių rate, repeticijose ir pokalbiuose apie jausmus. Vieni tekstai buvo jautrūs, kiti – žaismingi, dar kiti – nedrąsiai ištarti pirmą kartą. Tačiau visus juos jungė tas pats kelias: nuo asmeninio išgyvenimo iki viešai nuskambėjusio žodžio.

Šį kelią Šalčininkų rajone kūrė VšĮ „Judesio ir minties teatras“ įgyvendintas projektas „Receptas kultūrai“. Jo veiklos vyko Šalčininkų r. Jašiūnų „Aušros“ gimnazijoje, Šalčininkų r. Jašiūnų Mykolo Balinskio gimnazijoje ir Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centre. Projekto vadovė – aktorė ir režisierė Virginija Kuklytė, projekto organizatorius – aktorius Šarūnas Gedvilas. Jie ne tik koordinavo visą procesą, bet ir patys dalyvavo kūrybinėse edukacinėse veiklose su jaunimu.

Jašiūnų gimnazijų mokiniai kūrė eilėraščius, dalyvavo vaidybos ir improvizacijos užduotyse, gilinosi į viešąjį kalbėjimą, rengė sceninius skaitymus. Kūrybinėse veiklose gimnazijose kartu su jaunimu dirbo aktoriai Rokas Petrauskas, Artur Svorobovič, Artūras Dubaka ir Oskar Wyganowski. Vėlesniame scenos kalbos etape prie komandos prisidėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, scenos kalbos ir retorikos dėstytoja Rita Juodelienė bei iš Ukrainos atvykęs, lietuviškai kalbantis aktorius Kyrylo Kremenchuk. Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centro auklėtiniams buvo surengtos aštuonios kūrybinio ir emocinio ugdymo dirbtuvės, kuriose dirbo aktoriai Šarūnas Gedvilas, Justinas Narvidas ir Kyrylo Kremenchuk.

Daugiakalbiame Šalčininkų krašte viešasis kalbėjimas įgauna ypatingą prasmę. Kalbėti auditorijai – tai ne vien taisyklingai tarti žodžius. Tai mokytis aiškiai reikšti mintį, pasitikėti savimi, išdrįsti būti matomam ir patirti, kad asmeninė patirtis gali tapti bendro kūrinio dalimi.

Profesionalių aktorių vedamos dirbtuvės prasidėjo nuo paprastų, tačiau jaunuoliams ne visada lengvų dalykų – žaidimų, improvizacijų, klausymosi, bandymo atsipalaiduoti grupėje. Aktorius Rokas Petrauskas pastebi, kad pradžioje paaugliai dažnai atsineša daug atsargumo: skiriasi jų amžius, klasės, tarpusavio santykiai, jau susiformavusios nuomonės vieniems apie kitus. Todėl prašymas parašyti eilėraštį apie jausmus ir dar jį perskaityti kitiems nėra savaime suprantama užduotis.

„Žingsnis po žingsnio, žaidžiant žaidimus, juokaujant, padrąsinant ir rodant pavyzdžius, jie įsidrąsina, užsikrečia bendrystės jausmu ir projekto gale būna kaip viena komanda“, – pasakoja R. Petrauskas.

Bendra kūryba šiame projekte tapo ne tik individualios saviraiškos, bet ir tarpusavio pasitikėjimo mokykla. Aktorius Artur Svorobovič pabrėžia, kad scenoje jaunuoliai mokosi veikti kartu – ne konkuruoti, o vieni kitus palaikyti. „Kūryba visada buvo ir yra kolektyvinis darbas. Bendra kūryba jungia moksleivių norus ir laisvę scenoje“, – sako jis. Svarbiausia patirtis, kurią jaunuolis gali išsinešti iš tokio projekto, pasak aktoriaus, yra „pasitikėti savimi scenoje, būti savimi scenoje, ištarti savo žodį scenoje“.

Poezijos rašymas šiame projekte nebuvo formalus literatūrinis pratimas. Jaunuoliai kūrė tekstus apie savo patirtis, jausmus, nerimą, santykius, savęs paieškas. Kai kuriems kelios eilutės tapo pirmu bandymu įvardyti tai, kas iki tol likdavo neištarta. Kūryba leido kalbėti apie save ne tiesmukai, bet ir nesislepiant.

Vieno projekto dalyvio eilėraštyje suskambėjo karo, baimės ir taikos ilgesio tema – jautriai ir tiesiai, be suaugusiųjų retorikos, bet su aiškia vilties kryptimi:

Karas ateina tyliai,
kaip tamsus debesis danguje.
Žmonės nori ramybės,
bet vėjas neša baimę į širdis.

Namai lieka tušti,
keliai – šalti.
Širdys ilgisi šviesos,
dienų šiltų, be ašaros.

Bet ir tamsoj, kai viskas tylu,
viltis dar gyva širdžių gilumoj.
Ir vieną rytą – švelniai, ramiai –
ateis taika su šypsena, gražiai.

Tokios eilutės parodė, kad jaunuolių kūryba gali būti daugiau nei užduoties atlikimas. Ji tampa būdu kalbėti apie tai, kas rūpi, skauda ar kelia nerimą, ir kartu ieškoti šviesos net sudėtingose temose.

Šią patirtį papildė susitikimai su psichologais. Jašiūnų „Aušros“ gimnazijoje su mokiniais susitiko klinikinis psichologas Gediminas Tumėnas, o Jašiūnų Mykolo Balinskio gimnazijoje – psichologė psichoterapeutė Jolanta Zujevič. Jos teigimu, paauglystėje atsiverti nėra lengva, todėl svarbiausia – saugi ir pagarbi aplinka.

„Pasitikėjimas kuriamas palaipsniui, todėl svarbu neskubinti proceso ir sudaryti saugią erdvę, kurioje kiekvienas galėtų dalyvauti tiek, kiek tuo metu yra pasirengęs“, – sako J. Zujevič.

Specialistė pastebėjo, kad dalis jaunuolių greitai įsitraukė į pokalbius, pasakojo apie jausmus, pomėgius ir kasdienius išgyvenimus, o kiti išliko santūresni. Tai natūrali paauglių reakcija. Todėl kūrybinės ir žaidybinės veiklos tapo svarbiu tiltu į atviresnį bendravimą: jos leido dalyvauti aktyviai, bet nesukūrė tiesioginio spaudimo iš karto kalbėti apie asmeninius išgyvenimus.

Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centre projektas įgavo dar jautresnę formą. Šių užsiėmimų pagrindas buvo ne sceninio rezultato siekis, o nuoseklus santykis su jaunuolių emocijomis, kūrybiškumu ir gebėjimu įsitraukti į bendrą veiklą.

Aktorius Justinas Narvidas pastebi, kad vaikų ir paauglių emocinis pasaulis yra daug intensyvesnis, nei kartais atrodo iš šalies. Jis nėra tvarkingai sudėtas į aiškias lentynas – jame daug greitai kintančių būsenų, reakcijų, užsisklendimo ir noro būti suprastam. Todėl svarbu ne mokyti „teisingai“ jausti, o būti šalia taip, kad jaunuoliai patikėtų: jų vidinis pasaulis yra vertas dėmesio.

„Vaikai turi labai daug emocijų – tikrą laviną. Reikia daug dirbti ir mokytis su tomis emocijomis tvarkytis. Vyresnieji dažnai santūresni, labiau užsidarę. Džiaugiuosi, kad pavyko pabūti žmogiškai – susitikti, pasikalbėti ir per kūrybinę užduotį praverti mažą plyšelį to didžiulio vidinio pasaulio, kurį kiekvienas nešiojasi“, – sako J. Narvidas.

Ši mintis tapo viena svarbiausių projekto ašių: kultūra čia veikė ne kaip gražus priedas prie ugdymo, o kaip būdas prieiti prie to, kas paaugliui kartais sunkiai ištariama tiesiogiai. Žaidimas, improvizacija, tekstas ar daina leido emocijoms rasti formą – ne išsiveržti chaotiškai, o būti pamažu atpažintoms, pavadintoms ir priimtoms.

Projekto vadovė aktorė ir režisierė Virginija Kuklytė, jau 13 metų vykdanti įvairias sociokultūrines veiklas jaunimui regionuose, sako, kad tokie projektai prasideda nuo kantraus darbo, pasitikėjimo ir pagarbos jaunam žmogui.

„Per trylika metų darbo su jaunimu regionuose vis iš naujo įsitikinu: jaunam žmogui labai svarbu patirti, kad jo balsas girdimas, o kūryba gali tapti saugia vieta augti. Man svarbiausia, kad po tokių veiklų jaunuolis išsineštų ne vien prisiminimą apie gražų renginį, bet ir vidinę patirtį: aš galiu kurti, mano balsas yra vertas pagarbos, šalia yra žmonių, kurie mane girdi. Kai tai įvyksta, kultūra tampa ne prabanga, o augimo būdu“, – pabrėžia V. Kuklytė.

Pasak projekto vadovės, regionuose dirbant su jaunimu ypač svarbu neskubėti. Ne kiekvienas vaikas ar paauglys iš karto pakels ranką, skaitys savo tekstą ar drąsiai žengs į sceną. Kartais didžiausias pokytis yra vos pastebimas: jaunuolis pirmą kartą pasilieka rate, pirmą kartą garsiau ištaria sakinį, pirmą kartą leidžia kitam perskaityti savo tekstą. Būtent iš tokių mažų žingsnių gimsta ilgalaikis pasitikėjimas savimi ir bendruomene.

Kitas projekto etapas buvo darbas su balsu ir scena. Jašiūnų gimnazijose parašyti eilėraščiai tapo medžiaga sceniniams skaitymams. Jaunuoliai mokėsi valdyti kvėpavimą, girdėti savo balsą, suprasti teksto ritmą, išlaikyti mintį ir nepasimesti prieš auditoriją.

Kūrybinį procesą papildė ir istoriniais faktais paremta kultūrinė edukacija bei XIX amžiaus stilistikos atvirukų dirbtuvės. Jas vedė meno studijos „Filigrania“ ir teatro „Arbatvakariai“ nariai Lina Krasnovaitė-Siparienė, Rūta Krasnovaitė ir Kristijonas Siparis. Mokiniai kūrė atvirukus iš popieriaus, iliustracijų, ažūrinių detalių ir dekoratyvinių elementų, o į juos įrašė savo eilėraščius. Taip žodis įgijo ne tik balsą, bet ir apčiuopiamą pavidalą – daiktą, kurį galima išsaugoti.

Finalinis renginys Jašiūnų dvare sujungė visą šį kelią. Mokiniai viešai skaitė savo eilėraščius, o aktoriai atliko pagal jaunuolių tekstus sukurtas dainas. Jašiūnų Mykolo Balinskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lucija Mickevič-Ozarovska finalinį rezultatą apibūdino jautriai: „Jautėsi jaunimo nuoširdumas ir įdėtas darbas. Eilėraščiai buvo autentiški, jautrūs. Skambėjo mokinių sukurtos dainos, o visa programa buvo apipinta originaliais scenografiniais bei teatriniais sumanymais.“

Jašiūnų „Aušros“ gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja Jekaterina Lang pabrėžė profesionalų ir mokinių bendradarbiavimo vertę. Pasak jos, darbas su aktoriais padėjo paaugliams pasijusti labiau vertinamiems ir išgirstiems, drąsiau žengti į sceną, garsiau kalbėti, labiau pasitikėti savimi ir visa projekto grupe. Mokytojos pastebėjo, kad poveikis nesibaigė finaliniais plojimais: kai kurie mokiniai aktyviau įsitraukė į gimnazijų veiklas, ryžosi vesti renginius, laisviau jautėsi scenoje, atskleidė gebėjimus, kurių kasdienėje pamokoje ne visada pavyksta pastebėti.

Šis projektas Šalčininkų rajono kultūriniam gyvenimui paliko daugiau nei vieną renginį ar gražias nuotraukas. Jis parodė, kad kultūra regione gali būti ne atvežta programa, o bendras procesas, kuriame jaunas žmogus nėra pasyvus žiūrovas. Jis rašo, kalba, klausosi, abejoja, taiso, kuria, išdrįsta ir pamato, kad jo patirtis gali tapti svarbi kitiems.

Ne kiekvienas projekto dalyvis taps aktoriumi, muzikantu ar poetu. Tačiau gebėjimas atpažinti savo jausmus, tiksliau išsakyti mintį, išklausyti kitą ir nepasitraukti pajutus auditorijos dėmesį reikalingas gerokai plačiau nei scenoje. „Emocinis raštingumas prasideda nuo gebėjimo atpažinti savo vidinius išgyvenimus ir juos įvardyti“, – primena J. Zujevič.

Todėl svarbiausias „Recepto kultūrai“ rezultatas – ne vien finalinis pasirodymas Jašiūnų dvare, nors jis ir tapo gražia pavasario kulminacija. Svarbiausia tai, kad jaunuolių tekstai neliko sąsiuvinių paraštėse, o jų balsai – klasės pakraštyje. Iš kelių eilučių gimė dainos, iš nedrąsių sakinių – vieši skaitymai, iš kūrybinių užduočių – drąsesnis santykis su savimi ir kitais.

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba, Danguolė ir Viktoras Butkai.
Rėmėjas – Bioderma. Partneriai – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras.

Vaizdo reportažo autorius – Julius Ambrazevičius

https://www.youtube.com/watch?v=E3Dhgl9TVOc

Nuotraukų autorė – Virginija Kuklytė.