O protėviai kasmet sugrįžta pažiūrėt kokie mes…

Gamtai atėjo metas nurimti, apmirti. Tai vyksta kasmet po rudens lygiadienio.  Dienoms vis trumpėjant o naktims  ilgėjant, turime  deramai sutikti tamsos ir vėlių metą. Vėlė- senovės baltų mitologijoje tai mirusiojo dvasia. Vėlinės- tai rudens šventė, kuomet  pagerbiame savo mirusiuosius, prisimename jų gyvenimus ir meldžiamės už  sielų ramybę. Tai laikas, kai mūsų atmintis nuolat žvilgčioja atgal, prisimenant netekties skausmą, liūdesį ir ilgesį. Tai laikas, kai vėlės gali mus lankyti. Tai tradicijos, turinčios gilias šaknis, siekiančios prieškrikščioniškus laikus. Tai protėvių unikalus požiūris į mirtį ir pomirtinį pasaulį.

Spalio 24-ąją  susirinkome į pilkapynais turtingą Dieveniškių kraštą pagerbti Anapilin išėjusių protėvių Poškonių pilkapyne. Siekdami giliau save pažinti, savo šaknis ir prigimtį, kasmet renkamės pabūti čia, su išėjusiais. Pajausti tvirtą ir nepalaužiamą protėvių dvasią. Pasisemti išminties.

Į renginį atvyko didžią žinių patirtį sukaupusios  Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos bendrųjų reikalų skyriaus vyriausioji specialistė – kultūrologė Rita Balsevičiūte, Etninės kultūros globos tarybos narė Nijolė Balčiūnienė ir dainų klubo „Raskila“ atstovė Jurgita Vaitiekūnienė.  Jos pasidalino prisiminimais, kaip pirmą kartą lankėsi Poškonių pilkapyne, priminė apie gyvųjų bendravimą su mirusiais, kapų lankymo tradicijas,  bendras vaišes didžiausių metinių švenčių metu, mirusiųjų lankymo tradicijas…

Vaikučiai iš Dieveniškių „Ryto“ gimnazijos Poškonių ikimokyklinio ugdymo skyriaus protėviams skyrė nuostabias eiles. Dėkojame jų mokytojaI Nadeždai  Malinovskajai ir mokytojos padėjėjai Jadvygai Žur.

Renginyje dalyvavo Dieveniškių „Ryto“ gimnazijos mokiniai ir juos atlydėjusi mokytoja Vilma Kisielytė ir Turgelių  „Aistuvos“ gimnazijos pirmokėliai su mokytoja  Jadvyga Makovskiene.

Kartu dainavome senąsias dainas: „Tykiai tykiai“, „Sodelij“, „Žemės vartai“, „Laimingo, laimingo“,  kuriose užkoduota daug skausmo netekties akimirkoms išreikšti.

Mums nuo seno kapai yra šventa vieta. Pagerbėme protėvius tyloje. Kad vėlelėms būtų šviesiau ir, kad jos turėtų kur pasišildyti, uždegėme žvakeles.

O protėviai kasmet sugrįžta pažiūrėti, kokie mes, ką veikiame, prie kokio stalo valgome, kokias maldas kalbame….

Žavinta Butvilienė, Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų dirėkcijos Dieveniškių istorinio regioninio parko Lankytojų centro administratorė